×

Šriftas:

Fonas:

Iliustracijos:

Nemokama linija 8 800 00003

Kodėl aš – donoras

„Pirmuosius neatlygintinos kraujo donorystės žingsnius pamenu dar iš studentavimo laikų, kai kartą per mokslo metus važiuodavome dovanoti kraujo į Žolyno gatvę, esančią Vilniuje. Už tai gaudavome talonus nemokamiems pietums, kurie studentus kaskart nudžiugindavo.

Mano kraujo donorystės kelias tęsėsi: prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo tokia prievolė, kad būsimasis tėtis, prieš gimstant atžalai, turėdavo nemokamai duoti kraujo. Todėl į kraujo centrą vykau net porą kartų.

Prisimenu ir nelaimę, atsitikusią Armėnijoje. 1988 m. įvykus žemės drebėjimui buvo paskelbta, kad nukentėjusiesiems yra reikalingas kraujas. Tai sužinojęs, suskubau pagelbėti aukoms dovanodamas kraują. Nuo to laiko kraujo duodu daugmaž reguliariai, tai tapo gražiu įpročiu. Šis kartas – jau 85-asis, kai džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie kilniausios misijos – išgelbėti gyvybę.“

Rimantas

„Rašysiu tai, ką jaučiu. Kai buvau maža, labai sirgau. Ne kartą man buvo perpiltas kraujas. Gal todėl viduje jaučiu skolą tiems nepažįstamiems žmonėms už išgelbėtą mano gyvybę. Duodu kraują kitiems, tarsi dėkodama tiems žmonėms, kurie mane išgelbėjo.

Taip pat mačiau pavyzdį šeimoje – mano tėtis buvo donoras. Man, mažai mergaitei, vis parnešdavo ženkliuką – kraujo lašą. Tuomet dar nesupratau, kokia to ženkliuko svarba, bet didžiuodavausi savo tėčiu. Tai liko manyje, kitaip tariant – įsirašė į mane. Juk gera daryti gerą, tiesiog padėti žmogui.“

Virginija

„Mūsų, kaip kraujo donorų, istorija turi ne tik gero darbo, bet ir romantinį atspalvį. Kurį laiką vienas kebliausių klausimų buvo „kiek laiko esame kartu“  – į tai negalėjome tiksliai atsakyti. Bet labai gerai prisimename svarbų atskaitos tašką – pirmąjį, visai netikėtai susiorganizuotą pasimatymą Nacionaliniame kraujo centre, nuo kurio dabar ir skaičiuojame savo, kaip poros, metus.

Jau buvome šiek tiek pažįstami, kai Martynas mane sausio viduryje pakvietė pabėgioti kartu.  Tądien negalėjau, tačiau vieną vasario dieną baiginėjant magistrinį darbą ir paraleliai susirašinėjant su juo,  pakviečiau kavos, į kiną arba duoti kraujo, nes jau visai seniai buvau ir kaip tik šiandien būtų puiki proga! Iš visų pasiūlymų variantų pastarasis jam pasirodė patraukliausias, nes, pasirodo, ir jis gan reguliariai tai darydavo. Taip ir susitikome prieš pat baigiantis NKC darbo valandoms – buvo daug juoko (dabar dar pamenu, kad pildant anketą man iškilo klausimas, ar magistrinio darbo rašymas gali būti traktuojamas kaip pavojingas gyvybei darbas), daug teigiamų emocijų. Netikėto pasimatymo pratęsimas vyko greito maisto restorane, nes juk davus kraujo reikia atstatyti organizmą! Sutarėme, kad reikės dažniau taip leisti pasimatymus, nes darant gerus darbus ir patiems sugrįžta teigiamos emocijos.

Praėjusį vasarį atšventėme 5-ąsias savo įsimintiniausio pasimatymo metines duodami kraujo ir pasimatymą pratęsdami tame pačiame restorane kaip ir prieš penkerius metus. Tikime, kad pavyks šią tradiciją išsaugoti. Tik mažytis skirtumas, kad šįkart sugrįšime duoti kraujo jau kaip vyras ir žmona. “

Akvilė ir Martynas

„Mūsų sūnus kiek vėlavo į šį pasaulį – savaitę ar dvi. Todėl tam tikra prasme jo atėjimo diena tapo suplanuota. 2015 m. kovo 9 dieną išvažiavome į gimdymo namus. Viskas tikriausiai vyko kaip ir turi būti – skatinamieji, pirmieji sąrėmiai, ir, tik apie 23 valandą paaiškėja, kad Vilius pats negims. Teks daryti operaciją. Man liepiama laukti koridoriuje, o žmona išvežama į operacinę. Nespėjau susivokti, kai atsidarius durims pamačiau naują šios planetos gyventoją, savo sūnų. Tokia tvarka, kad juos, „cezariukus“, iškart veža į inkubatorių. Slaugytoja patikino – „galėsite kiek vėliau ateiti“. Po kurio laiko esu įleidžiamas į pooperacinę palatą, kur guli mano žmona. Šnekamės lyg niekur nieko, klausia manęs ji, ar jis visas rankas, kojas, pirštus turi? Atsakau „žinoma“ ir nusprendžiu pakėlęs antklodę pažiūrėti, ar vis dar didelis žmonos pilvas. Krūptelėjau pamatęs tai, kas verčia labai išsigąsti – pati to nejausdama, dėl vis dar veikiančios nejautros, ji guli kraujo baloje. Mano kūną persmelkia adrenalinas ir baimė, – klausiu slaugytojo, ar tai yra normalu? Mane „išveja“ iš palatos, o Raimondą skubos tvarka išveža į operacinę.

Praeina valanda, gal dvi. Matau susirūpinusius slaugytojų veidus. Viena jų man atneša kavos, kita kažkur lekia ir grįžta su dabar jau pažįstamu mėlynu kibirėliu. Praeina dar kiek laiko. Esu pasimetęs ir nežinau, ar mano žmona išgyvens.

Galiausiai paryčiais atsidaro operacinės durys, matau išvežamą savo žmoną, vis dar be sąmonės, intubuotą. Prie manęs priėjusi gydytoja sako: „Važiuokite namo, pailsėkite, dabar Jūs jai nepadėsite. Yra kaip yra, išgyvens arba ne…“

Grįžęs į ligoninę, lifte sutikau mamos draugę, kuri dirba ten. Klausia ji manęs, „ar čia apie jūsų gimdymą visos klinikos kalbėjo?“ Atsakau, kad taip.

Praėjus kelioms dienoms galiausiai grįžtame visi sveiki ir laimingi namo. Ir tik vėliau iš žmonos sužinau, kad prieš užmigdama operacinėje ji tegirdėjo frazę – „dėkit tvarsčius ir sverkit, žinosime, kiek kraujo ji neteko“. Tas „kiek“ buvo 6 litrai – tiek, kiek įprastai turi suaugusi moteris.

Dar po mėnesio socialiniame tinkle „Facebook“ pamatau žinutę, kad ką tik operuotam vaikui reikia AB+ grupės kraujo. Nepraėjo nė minutė ir aš jau susitariau dėl atvykimo padovanoti kraujo.

Tokiu būdu tapau donoru ir labai dažnai, ypač duodamas kraujo, prisimenu, kad kažkur yra tie žmonės, kurių dėka mano vaikas turi mamą. Tai yra stipriau už bet kokią adatų baimę ar skausmą.“

Andrius

„Prieš 12 metų po ilgų kelionių iš vienos ligoninės į kitą, tėvelis atsidūrė vienos ligoninės hematologijos skyriuje. Diagnozuota viena iš kraujo vėžio formų. Lankant jį ligoninėje akis vis užkliūdavo už kvietimo tapti kaulų čiulpų donoru. Juolab, kad su tėveliu palatoje buvo vyras, kuriam atlikta kaulų čiulpų operacija ir buvo perpilami kraujo komponentai.

Nusprendžiau užsiregistruoti kraujo centre, nes mačiau kaip tai reikalinga. Ir taip pat kirbėjo mintis, jei tėčiui reikės, kas nors galbūt irgi pagelbės. Deja, tyrimai negiminingų kaulų čiulpų donorystei buvo atlikti po savaitės, jau po tėčio laidotuvių. Kraujo centre pasiūlė tuo pačiu donuoti kraujo. O kodėl ne?

Daviau kraujo neatlygintinai, nes kitaip net negalėjau pagalvoti: dovanoti dalį savęs – taip, parduoti – nė už ką. Pradžioje donuodavau tėvelio atminimui. Vėliau kraujo donorystė tapo gyvenimo būdu. Dažniausiai man atlieka trombocitų aferezę (procedūrą, kurios metu iš paimto donoro kraujo atskiriama dalis trombocitų, jie pasiliekami, o kiti kraujo komponentai grąžinami atgal donorui). Jų turiu tikrai daug, todėl visai negaila.

Palengva donorais tapo mano vyras, vėliau sūnus. O man jau suteiktas garbės donoro vardas. 83 donacijos – tiek kartų teko prisidėti prie kilnios – gyvybių gelbėjimo – misijos.“

Vaiva

„Prieš 27 metus gimė mano sūnus, kuriam buvo diagnozuota širdies yda. Medikai pranešė, kad per 15 parų yra būtina atlikti operaciją, todėl teko po visą ligoninę ieškoti donoro su mano vaiko kraujo grupe – o ji retesnė nei kitos. Kai jau nusivyliau neradusi žmogaus, kuris galėtų išgelbėti mano sūnų, atėjo viena mama, kurios dukrytei neseniai buvo operuota širdelė. Ji nedrąsiai, lyg bijodama pasiūlė savo kraują…

Ačiū tai mamai iš Utenos, kurios vardo gaila nebeatsimenu. Ji ryžosi pirmą kartą duoti kraujo, kuris buvo gyvybiškai reikalingas mano sūnui operacijos metu. Gal dabar ji skaito šią žinutę… Todėl dar kartą noriu padėkoti už mano sūnaus išgelbėtą gyvybę ir už jam suteiktą galimybę pažinti šį nuostabų pasaulį.

Dėka tokių gerų žmonių aš taip pat esu donorė ir džiaugiuosi, kad galiu padėti žmonėms sveikti.“

Ligita

„2006 metų gruodis. Kelionė automobiliu šiek tiek anksčiau iš darbo namo. Sūnaus kalėdinė šventė darželyje. Žvelgdama per keleivio langą, mintyse dėlioju: „Nepamiršti vaiko šventinių karaliaus rūbų, vaikų vaišių…“ Staiga tylą perskrodžiantis baisus trenksmas, tamsa, ūžesys galvoje, miglotas vaizdas, kraujas, srūvantis per veidą… Šiek tiek vėliau – ir policijos, greitosios, gaisrinės sirenų garsas. Ligoninės koridorių lempos, operacinės stalas ir miglotas suvokimas, kad tavo šeimos narys ant mirties slenksčio… Tąkart komos ištiktas namiškis patyrė ne vieną operaciją, kraujo perpylimą ir ilgą reabilitaciją.

2009 metų gruodis. Jaudulio kupinas į pasaulį ateinančio antrojo sūnaus laukimas gimdykloje. Dažnai matuojamas kraujospūdis, nerimastingas gydytojos žvilgsnis į aparato skydelį ir ištartas negirdėtas medicininis terminas – preeklampsija. Netrukus garsūs ir griežti gydytojos žodžiai: „Atsimerk! Tu privalai sukaupti visas jėgas ir padėti sūnui ateiti į šį pasaulį!“ Sukaupusi visas likusias jėgas netrukus išgirstu sūnaus verksmą – širdį užlieja ramybė ir besąlygiška meilė… Aptemusia sąmone dar spėju pamatyti rimtą gydytojos veidą bei skvarbų žvilgsnį atsiskyrus placentai ir akušerės žodžius „dabar truputį teks pamiegoti“. Pabudusi palatoje sužinojau, kad atsiskyrus placentai netekau nemažai kraujo. Tada kraujo perpylimo neprireikė, tačiau ta gyvybei pavojinga riba buvo labai arti.

Patyrus, koks gyvenimas gali būti nenuspėjamas, susidūrus artimoje aplinkoje su onkologinėmis ligomis ir suvokiant, kokia kartais gali būti plonytė riba tarp gyvenimo ir mirties, mažiausia ką galiu padaryti, tai padovanoti savo kraujo tam, kam labiausiai jo reikia. Žinoma, tuo pačiu pasirūpinti ir savo sveikata sekant savo kraujo tyrimų rezultatus po kiekvienos donacijos. Kraujo donorystė taip pat prisidėjo prie mano ryžto keisti gyvenimo būdą į sveikesnį. Kadangi turiu tikslą kraujo duoti reguliariai kas tris mėnesius, privalau atsakingai rūpintis savo sveikata, kad organizmas ir kraujas būtų sveiki ir stiprūs. Pastebėjau, kad po kiekvieno kraujo davimo mano kraujo rodikliai netgi gerėja.“

Vilma

„Socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose nuolat matau, kad trūksta kraujo ir ieškomi donorai. Nusprendžiau kelias minutes skirti „agitavimui“ nebijoti tapti kraujo donoru.

Aš pati kraujo dovanoju nuo 2012 metų – ne visada galėjau tą daryti (tai auskaras, tai tatuiruotė, vienu metu  kraujas buvo suprastėjęs), bet jei tik galiu – visada ateinu į kraujo centrą. Ir VISADA einu ne viena – su savimi „atsitempiu“ dar bent kelis kolegas ar draugus. Kažkada buvau apsiėmusi darbe organizuoti kraujo donorystės akciją – tuo metu jausmas buvo toks, lyg būčiau kokia supermenė. Esu buvusi kraujo donore ir kituose kraujo centruose, šiuo metu dėl patogios lokacijos renkuosi Nacionalinį kraujo centrą.

Esu įsitikinusi, kad kraujo donorystė yra vienas paprasčiausių būdų padėti kitam žmogui – juk dažnai neaukojame pinigų, nes kyla įtarimas, kad tie pinigai bus išleisti ne tam, kam mes norėtume, kad būtų. Bet kraujo dovanojimas yra 100% išgelbėta gyvybė. Neignoruokime to. “

Justina

„57. Tiek žmonių gavo mano kraują. Iš viso – 19 donacijų. Gaila, kad nepavyko pasiekti 20 iki savo 30 gimtadienio, bet šiais metais dar bent kartą tikrai duosiu dešinę ranką ir vieną iššokusią veną bakstelėjimui.

Turbūt turiu būtinai paminėti ir žmogų, kuris pripratino mane prie kraujo donorystės ir dar 2013 m. pirmąkart vedėsi daryti gerų darbų. Atsimenu, kiek dar mažai su tuo buvau susidūrusi ir kaip man buvo baisu! Bet, kaip sakoma – tik darydami tai, kas baisu, įveiksime savo baimes. Ačiū, Viktorija, kad buvai mano nuostabiausia kambariokė ir parodei kaip gera daryti gerą. Ir aišku, dėkoju mano Tomui už buvimą kartu, palaikymą ir nuotrauką!

Taip pat ačiū už gerą atmosferą, saugų ir profesionalų darbą bei dovanas Nacionalinio kraujo centro kolektyvui. Visada mandagūs, visada paslaugūs, ir rūpestingi. Vien dėl personalo norisi grįžti ir būti donoru.

Tiesa, aplinkoje dar gajūs mitai apie kraujo donorystę ir su ja susijusius dalykus. Bet tikiu, kad kiekvienais metais mūsų visuomenė lavinasi ir šie mitai ilgainiui išnyks. Pati buvau vis tikinama, kad kenkiu sau, kad nėra iš to naudos, kad visur sąmokslas, bet tikiu savimi ir skaičiais, kurie rodo, kiek daug mano kraujas gali padaryti!

Taip pat tikiu, kad kartu su mano krauju žmogus gauna ir pozityvumo lašelį.

„Donoringų“ metų linkiu Lietuvai ir Tu, kuris tai skaitai, ateik, būk tiesiog geras žmogus ir to užteks padėti kitiems!“

Ieva

„Kiekviena diena Tau gali tapti dar geresne, jei tik gerumu pasidalinsi su kitais.

Mane labai paveikia žinutės, kurios ateina į telefoną praėjus tam tikram laikotarpiui nuo paskutinio kraujo davimo. Tai lyg savotiškas priminimas sau ir tuo pačiu svarbi informacija, kad šiandien trūksta kraujo donorų. O šįkart neatidėlioti paragino ir pažįstamos prašymas, kad kraujo reikia jos artimam žmogui. Pamenu ir įvykį, kai artima mūsų šeimos bičiulė prieš daug metų išgyveno tik kraujo donorų dėka.

Neslėpsiu, paniškai bijau adatų ir kraujo, bet… Žinau, kad tos 4 minutės (lygiai tiek užtruko kraujo davimo procesas šiandien) mano gyvenimo kažkam gali dovanoti galimybę pasveikti. Nesidalinčiau savo patirtimi, jei netikėčiau, kad asmeniniu pavyzdžiu galima įkvėpti kitus.

Beje, prisimenu, kad iki tampant kraujo donore įsivaizdavau bent triskart ilgesnį procesą. Dabar jį galima maksimaliai sutrumpinti užpildžius anketą programėlėje arba ją iš anksto atsispausdinus iš NKC svetainės. “

Eva

„Augau mažame miestelyje. Niekada nei vaikystėje, nei paauglystėje neteko susidurti su kraujo donoryste. Būdamas mažas adatų siaubingai bijojau. Esu ir pabėgęs nuo mane pasiruošusios paskiepyti slaugytojos. Net ir paauglys, duodamas kraujo tyrimams, ašarą iš baimės išspaudžiau.

Kraujo donorystė ir aš buvo du nesuderinami dalykai iki lemtingos dienos, kai pradėjau savanoriauti Rimanto Kaukėno paramos fonde. Dažnai apsilankydamas onkologiniuose skyriuose mačiau vaikus, kuriems adatos buvo nuolatiniai palydovai, o donoro kraujas vienas iš faktorių ilgoje kelionėje į gyvenimą. Uždaviau sau klausimą: „Ar mano didžiulė baimė adatos dūriui iš tikrųjų tokia didelė, jei mes kalbame apie išgelbėtą žmogaus gyvybę?“

Žinojimas, kad duodamas kraujo prisidedu prie žmogaus gyvybės išgelbėjimo, suteikia mano gyvenimui prasmės. Stengiuosi reguliariai dalyvauti kraujo donorystėje, užsirašiau ir kaulų čiulpų donorystei. Raginu visus nedvejoti ir tapti kraujo donorais! Juk gera daryti gerą!“

Arminas

„Būti donore buvo slapta vaikystės svajonė. Norėjau ja tapti iškart po to, kai mano a. a. tėtis išgelbėjo gimdyvės, stipriai nukraujavusios per gimdymą, gyvybę. Sekantis kartas, kai susimąsčiau apie donorystę, buvo tada, kai mano dukrai sulašino eritrocitų masę dėl anemijos (mažakraujystės). Jai buvo vos 11 mėnesių. Tuo metu mintyse dėkojau donorams už jų gerumą. Dabar jau ne vienerius metus esu ne tik kraujo donorė, bet ir turiu Donoro kortelę (sutikau būti pomirtine organų donore). Be to, esu užsiregistravusi ir į kaulų čiulpų donorų registrą. “

Inga

„Mano istorija nėra tokia ypatinga kaip visų. Jau nuo 16 metų galvojau pabandyti duoti kraują, bet tuomet dar neleido. Sklandė daugybė mitų, kurie gajūs ir iki šiol: kad blogai jausiesi, skaudės galvą, t.t. Tai truputį baugino, todėl ėjau ne vienas, o susirinkau visą draugų kompaniją – atėjome gal penkiese. Aišku, buvo viskas atvirkščiai ir tai buvo mano kraujo donorystės pradžia, kuri visai nebuvo tokia, apie kokią visi kalbėjo. Jau 16 metų dalinu „raudonąjį auksą“ neatlygintinai ir žinau, kad būsiu donoru tol, kol galėsiu. Kas bijote ar abejojate – netikėkite tais mitais ar išgalvotais faktais. Tas jausmas, kai padovanoji kraujo, ne tik morališkai „išaugina“ sparnus, bet ir fiziškai suteikia energijos. Žinai, kad atsidūręs donoro lovoje ir atidavęs šiek tiek savo kraujo, nuo ligoninės lovos gali pakelti tuos, kurie be Tavo pagalbos to nebūtų padarę. Skeptikams visada sakau, kas būtų, jei Tavo mama, tėtis ar vaikas gulėtų gatvėje kraujuodamas ir atvažiavusi greitoji pasakytų, kad: „Labai atsiprašome, tačiau šiuo metu kraujo neturime ir negalime Jums padėti“? Ar tikrai jie norėtų atsidurti tokioje situacijoje? Juk gyvybę galime išgelbėti savo krauju, kuris atsistato labai greitai.“

Edgaras

„Mama visada mane auklėjo, kad reikia būti gerai, kilniai, dalintis, kad padėti vieni kitiems yra mūsų pareiga.

Vedama šio tikslo pirmą kartą kraujo paaukojau 2005 metais (būdama 19 metų). Duodama kraujo mintyse visada įsivaizdavau, kaip mano kraujas išgelbėja kažkam gyvybę. Tuo metu maniau, kad kraujas būna reikalingas tik komplikuotų operacijų metu ir kraujo trūkumo nebūna.

Net negalėjau pagalvoti, kad dovanodama kraujo pati susidursiu su šia realybe.

2018 metais dėl anksčiau laiko staigiai prasidėjusio gimdymo, pati netekau 800 ml kraujo. Labiausiai kraujo prireikė mano vaikučiams dvynukams, kurie gimė 23 savaitę, sverdami 0,660 kg ir 0,450 kg. Jiems kraujo perpylimas buvo gyvybiškai svarbus – vienam kraujo buvo perpilta 5 kartus, kitam – 4 kartus. Bendrai  9 kartai per 2,5 mėnesio.

Ligoninėje išbuvome 110 dienų. Per tą laikotarpį pamačiau, kiek gimsta vaikučių anksčiau laiko ir kiek daug  jų reikalingas kraujo perpylimas, o juk anksčiau apie tai net nesusimąstydavau.

Žindančiai motinai kraujo duoti nerekomenduotina, todėl per tą laikotarpį dovanojau pieno bankui savo pieną neišnešiotiems ir sergantiems naujagimiams – iš viso 114 litrų.

2020 metais nutraukus žindymą ir atsistačius fiziškai, vėl nuskubėjau į Nacionalinį kraujo centrą padovanoti kraujo tiems, kam jo labiausiai reikia. Kol kas kraujo esu davusi 5 kartus, bet būti kraujo donore žadu nuolat:  juk tai užtrunka neilgai, o kažkam tai gyvybiškai svarbu.

Tuo pačiu noriu padėkoti tiems donorams, kurie paaukojo kraujo mano vaikams…“

Ilona

1. Kodėl duodu kraujo?

Todėl, kad manau, jog tai daryti yra svarbu. Vieni rūpinasi beglobiais šunimis ar katėmis, kiti savanoriauja, treti priešakinėse linijose kartu su medikais kovoja prieš COVID-19 sukeltus padarinius. Jei gali duoti, tai kodėl neduoti? Kraujas nėra tokia medžiaga, kurios galima tiesiog prigaminti, kai poreikis ligoninėse ar operacinėse išauga.

2. Kodėl nuolat reklamuojiesi, kad duodi kraujo?

Visų pirma – nesireklamuoju, visų antra – skatinu savanorystę. Manoji tokia. Palaikau neatlygintiną kraujo donorystę. Be to, mes, kraujo donorai, tai paviešindami vienas su kitu „susimirksime“ arba primename vienas kitam apie donorystę. Arba tiesiog pasidėkojame nesidėkodami.

3. Ar tau už tai moka?

Sunkiai įsivaizduoju, kad už tai dar reiktų mokėti. Šiandien aš galiu duoti, bet niekad nežinau, kad prireiks imti. O kraujas – kaip atsinaujinantis išteklius. Duodi, bet neprarandi. Man tikrai daug mieliau būtų, jei mano asmeninį įvaizdį labiau asocijuotų su kraujo donoryste, nei su kokiu nors produktu. Bet kiekvienam savas kelias.

Kas galite, duokite ir jūs. Nes tai svarbu. Kiekvienas lašas yra svarbus.

Justas

„Neturėdama 18 metų, pradėjau „degti“ noru padovanoti kraujo. Atėjus tinkamam amžiui kraujo centre lankausi visad, kai tik tai leidžia daryti mano organizmas. Dabar esu padovanojusi kraujo tik 5 kartus, bet viliuosi, kad ateityje galėsiu būti dar dažnesnė kraujo donorė. Na, bet kaip ten bebūtų, džiaugiuosi, kad apskritai galiu aukoti kraujo, nes gyvenime būna ir kitaip. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo artimaisiais: broliu, mama, draugu, kurie taip pat neabejingi kraujo donorystei. “

Germantė

„Mano pirmas susidūrimas su neatlygintina kraujo donoryste buvo mokantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai mus, studentus, organizuotai nuvedė į Žolyno gatvėje (Antakalnyje) įsikūrusį kraujo centrą. Po to sekė dar keli kartai studijų metais.

Prabėgus porai dešimtmečių, aš apsilankiau Nacionalinio kraujo centro Panevėžio skyriuje. Nežinau, ar ten dirbantys specialistai, ar su metais ateinantis suvokimas, kad reikia stengtis nuveikti kuo daugiau gerų darbų, mane laikas nuo laiko sugrąžina neatlygintinai paaukoti kraujo.

Dažnai mes susiduriame su kraujo donoryste tik tada, kai ištikus bėdai jo prireikia artimam žmogui. Aš pažįstu ne vieną donorą, kuris paaukojo kraujo keturiasdešimt ar daugiau kartų ir tai tapo jų gyvenimo įpročiu – atiduoti mažą dalelę savęs, kad išgelbėtum kito gyvybę.

Kai šiandien ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis susiduria su pandemija, mes galime padėti vieni kitiems.

Kaip sako mūsų patarlė „Duoti lengviau, nei prašyti ir gauti“.

Laimutis

„Mano kraujo donorystės kelias prasidėjo dar mokykloje, kai Nacionalinis kraujo centras atvyko pas mus ir pilnamečiai moksleiviai bei mokytojai galėjo duoti kraujo. Man neseniai buvo suėję 18 metų, tad labai norėjau „išnaudoti“ pilnametystės privalumus – taip pirmą kartą tapau kraujo donoru. Suvokimas apie kraujo donorystę tuomet buvo stipriai miglotas, per 13 metų jis labai pasikeitė.

Atmintyje įsirėžė ne tik pirmas kraujo donorystės atvejis. Pamenu buvo prieššventinis Kalėdų laikotarpis; Važiuojant automobiliu per radiją išgirdau, kad kraujo atsargos išseko ir žmonės kviečiami aukoti kraujo. Bevažiuojant nusukau tiesiai į kraujo centrą, kuris buvo įsikūręs prekybos centre. Prie prekybos centro automobilių spūstis – milžiniška. Tuo metu sudvejojau, ar tikrai verta laukti eilėse, bet apsisprendžiau laukti. Turėjau nemažai laiko apmąstyti, kodėl tai darau ir ką man tai reiškia. Beje, atėjęs į kraujo centrą ir nudžiugau, ir nuliūdau tuo pačiu, kad vėl teks palaukti, nes nemažai žmonių išgirdę kvietimą atvyko duoti kraujo.

Esu dėkingas žmonėms dirbantiems Nacionaliniame kraujo centre, nes Jūs atliekate nematomą darbą. Suprantu prasmę kraujo aukojimo, bet kai visada esu pasitinkamas kolektyvo su gera nuotaika ir jaučiu nuoširdų paslaugumą – tampa lengviau prisiruošti atvykti bei norisi sugrįžti.“

Justinas

Turite klausimų?

Turite klausimų mums? Nerandate norimo atsakymo DUK skiltyje? Norite susisiekti donorystės ar savanorystės klausimais? Užpildykite žemiau esančią formą ir mes su Jumis susisieksime!

Klausti
Registracija
donorystei
×

Turite klausimų?

    Jūsų asmens duomenys yra renkami ir tvarkomi, siekiant tinkamai atsakyti į užklausą. Užpildydami šią formą, Jūs sutinkate su mūsų Asmens duomenų apsaugos politikoje aprašytomis taisyklėmis