×

Šriftas:

Iliustracijos:

Nemokama linija 8 800 00003

Kodėl aš – donoras

„Pirmuosius neatlygintinos kraujo donorystės žingsnius pamenu dar iš studentavimo laikų, kai kartą per mokslo metus važiuodavome dovanoti kraujo į Žolyno gatvę, esančią Vilniuje. Už tai gaudavome talonus nemokamiems pietums, kurie studentus kaskart nudžiugindavo.

Mano kraujo donorystės kelias tęsėsi: prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo tokia prievolė, kad būsimasis tėtis, prieš gimstant atžalai, turėdavo nemokamai duoti kraujo. Todėl į kraujo centrą vykau net porą kartų.

Prisimenu ir nelaimę, atsitikusią Armėnijoje. 1988 m. įvykus žemės drebėjimui buvo paskelbta, kad nukentėjusiesiems yra reikalingas kraujas. Tai sužinojęs, suskubau pagelbėti aukoms dovanodamas kraują. Nuo to laiko kraujo duodu daugmaž reguliariai, tai tapo gražiu įpročiu. Šis kartas – jau 85-asis, kai džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie kilniausios misijos – išgelbėti gyvybę.“

Rimantas

„Rašysiu tai, ką jaučiu. Kai buvau maža, labai sirgau. Ne kartą man buvo perpiltas kraujas. Gal todėl viduje jaučiu skolą tiems nepažįstamiems žmonėms už išgelbėtą mano gyvybę. Duodu kraują kitiems, tarsi dėkodama tiems žmonėms, kurie mane išgelbėjo.

Taip pat mačiau pavyzdį šeimoje – mano tėtis buvo donoras. Man, mažai mergaitei, vis parnešdavo ženkliuką – kraujo lašą. Tuomet dar nesupratau, kokia to ženkliuko svarba, bet didžiuodavausi savo tėčiu. Tai liko manyje, kitaip tariant – įsirašė į mane. Juk gera daryti gerą, tiesiog padėti žmogui.“

Virginija

„Mūsų, kaip kraujo donorų, istorija turi ne tik gero darbo, bet ir romantinį atspalvį. Kurį laiką vienas kebliausių klausimų buvo „kiek laiko esame kartu“  – į tai negalėjome tiksliai atsakyti. Bet labai gerai prisimename svarbų atskaitos tašką – pirmąjį, visai netikėtai susiorganizuotą pasimatymą Nacionaliniame kraujo centre, nuo kurio dabar ir skaičiuojame savo, kaip poros, metus.

Jau buvome šiek tiek pažįstami, kai Martynas mane sausio viduryje pakvietė pabėgioti kartu.  Tądien negalėjau, tačiau vieną vasario dieną baiginėjant magistrinį darbą ir paraleliai susirašinėjant su juo,  pakviečiau kavos, į kiną arba duoti kraujo, nes jau visai seniai buvau ir kaip tik šiandien būtų puiki proga! Iš visų pasiūlymų variantų pastarasis jam pasirodė patraukliausias, nes, pasirodo, ir jis gan reguliariai tai darydavo. Taip ir susitikome prieš pat baigiantis NKC darbo valandoms – buvo daug juoko (dabar dar pamenu, kad pildant anketą man iškilo klausimas, ar magistrinio darbo rašymas gali būti traktuojamas kaip pavojingas gyvybei darbas), daug teigiamų emocijų. Netikėto pasimatymo pratęsimas vyko greito maisto restorane, nes juk davus kraujo reikia atstatyti organizmą! Sutarėme, kad reikės dažniau taip leisti pasimatymus, nes darant gerus darbus ir patiems sugrįžta teigiamos emocijos.

Praėjusį vasarį atšventėme 5-ąsias savo įsimintiniausio pasimatymo metines duodami kraujo ir pasimatymą pratęsdami tame pačiame restorane kaip ir prieš penkerius metus. Tikime, kad pavyks šią tradiciją išsaugoti. Tik mažytis skirtumas, kad šįkart sugrįšime duoti kraujo jau kaip vyras ir žmona. “

Akvilė ir Martynas

„Mūsų sūnus kiek vėlavo į šį pasaulį – savaitę ar dvi. Todėl tam tikra prasme jo atėjimo diena tapo suplanuota. 2015 m. kovo 9 dieną išvažiavome į gimdymo namus. Viskas tikriausiai vyko kaip ir turi būti – skatinamieji, pirmieji sąrėmiai, ir, tik apie 23 valandą paaiškėja, kad Vilius pats negims. Teks daryti operaciją. Man liepiama laukti koridoriuje, o žmona išvežama į operacinę. Nespėjau susivokti, kai atsidarius durims pamačiau naują šios planetos gyventoją, savo sūnų. Tokia tvarka, kad juos, „cezariukus“, iškart veža į inkubatorių. Slaugytoja patikino – „galėsite kiek vėliau ateiti“. Po kurio laiko esu įleidžiamas į pooperacinę palatą, kur guli mano žmona. Šnekamės lyg niekur nieko, klausia manęs ji, ar jis visas rankas, kojas, pirštus turi? Atsakau „žinoma“ ir nusprendžiu pakėlęs antklodę pažiūrėti, ar vis dar didelis žmonos pilvas. Krūptelėjau pamatęs tai, kas verčia labai išsigąsti – pati to nejausdama, dėl vis dar veikiančios nejautros, ji guli kraujo baloje. Mano kūną persmelkia adrenalinas ir baimė, – klausiu slaugytojo, ar tai yra normalu? Mane „išveja“ iš palatos, o Raimondą skubos tvarka išveža į operacinę.

Praeina valanda, gal dvi. Matau susirūpinusius slaugytojų veidus. Viena jų man atneša kavos, kita kažkur lekia ir grįžta su dabar jau pažįstamu mėlynu kibirėliu. Praeina dar kiek laiko. Esu pasimetęs ir nežinau, ar mano žmona išgyvens.

Galiausiai paryčiais atsidaro operacinės durys, matau išvežamą savo žmoną, vis dar be sąmonės, intubuotą. Prie manęs priėjusi gydytoja sako: „Važiuokite namo, pailsėkite, dabar Jūs jai nepadėsite. Yra kaip yra, išgyvens arba ne…“

Grįžęs į ligoninę, lifte sutikau mamos draugę, kuri dirba ten. Klausia ji manęs, „ar čia apie jūsų gimdymą visos klinikos kalbėjo?“ Atsakau, kad taip.

Praėjus kelioms dienoms galiausiai grįžtame visi sveiki ir laimingi namo. Ir tik vėliau iš žmonos sužinau, kad prieš užmigdama operacinėje ji tegirdėjo frazę – „dėkit tvarsčius ir sverkit, žinosime, kiek kraujo ji neteko“. Tas „kiek“ buvo 6 litrai – tiek, kiek įprastai turi suaugusi moteris.

Dar po mėnesio socialiniame tinkle „Facebook“ pamatau žinutę, kad ką tik operuotam vaikui reikia AB+ grupės kraujo. Nepraėjo nė minutė ir aš jau susitariau dėl atvykimo padovanoti kraujo.

Tokiu būdu tapau donoru ir labai dažnai, ypač duodamas kraujo, prisimenu, kad kažkur yra tie žmonės, kurių dėka mano vaikas turi mamą. Tai yra stipriau už bet kokią adatų baimę ar skausmą.“

Turite klausimų?

Turite klausimų mums? Nerandate norimo atsakymo DUK skiltyje? Norite susisiekti donorystės ar savanorystės klausimais? Užpildykite žemiau esančią formą ir mes su Jumis susisieksime!

Klausti
Registracija
donorystei
×

Turite klausimų?

Jūsų asmens duomenys yra renkami ir tvarkomi, siekiant tinkamai atsakyti į užklausą. Užpildydami šią formą, Jūs sutinkate su mūsų Asmens duomenų apsaugos politikoje aprašytomis taisyklėmis